Stiprus imunitetas – sveikas žirgas. 1 dalis

Imunitetas – apsauginė organizmo reakcija, sugebėjimas atsilaikyti prieš ardančių agentų poveikį. Imuninė sistema – itin sudėtingas organų, specifinių ląstelių, baltymų ir cukraus junginių tinklas, kurio tikslas yra apsaugoti ir gydyti organizmą nuo infekcijų, virusų ir ligų. Kad pasiekti šį tikslą ligos sukėlėjai, tokie kaip bakterijos, virusai, grybeliai, parazitai (vadinamieji patogenai), turi būti aptikti, nužudyti ar perkelti arba, idealiu atveju, – turi būti užkirstas kelias jiems apskritai patekti į organizmą. Antikūnių (sukurti specialiai reaguoti į įsibrovėlių antigenų struktūras) skaičius turi būti padidintas, o antigenai (medžiagos, kurios gali sukelti imuninę reakciją svetimame organizme ir lemia antikūnių susidarymą), dėl kurių kovojama, turi būti saugomi „kataloge“, kad juos būtų galima greitai aptikti ir neutralizuoti kito kontakto metu. Pažeistas audinys turi būti aptiktas ir atstatytas. Visa tai skamba labai sudėtingai, bet tai ir yra sudėtingi daugiafunkciniai biomechaniniai procesai.

Gerai veikianti imuninė sistema yra susijusi su gera aktyvinimo ir slopinimo procesų pusiausvyra. Jei imuninis atsakas vyksta netinkamai, kontakto su svetima struktūra metu nevyksta joks aktyvinimas (imuninis slopinimas) arba, atvirkščiai, fiksuojama padidėjusio jautrumo reakcija. Nesant tinkamos imuninės reakcijos, patogenai organizme gali daugintis ir plisti be apribojimų.

Pačios imuninės gynybos ląstelės (imunoglobulinai, ūminės fazės baltymai) yra nuolat aktyvios ir migruoja per kraują arba sudaro dalį kraujo. Tačiau antikūnių galima rasti kaulų čiulpuose, blužnyje, limfos sistemoje bei skirtinguose audiniuose (žarnyne, plaučiuose, virškinimo trakto gleivinėse).

Ligos, paprastai susijusios su susilpnėjusia ar hiperaktyvia imunine sistema, dažniausiai pasireiškia per odą: egzema, virusinės ligos (sarkoidai, karpos), bakterinės infekcijos (stafilokokai, gruodas), grybelinės infekcijos (alergijos, grybeliai, dilgėlinė), užsikrėtimas vidaus ir išorės parazitais (kirminai, odos erkutės).

Lėtinės neinfekcinės plaučių ligos (lėtinė obstrukcinė plaučių liga, plaučių emfizema, alergija šienui) taip pat rodo nusilpusią imuninę sistemą. Sveiko žirgo kvėpavimo sistema pasižymi efektyviu imuniniu ir mechaniniu apsauginiu mechanizmu, kurį sudaro kvėpavimo takus dengiančios gleivės, bakterinė flora, alveolių gleivės. Tačiau nuolatinė kvėpavimo sistemos apkrova (kontaktas su dulkėmis, mikroorganizmais ir kitais alergenais, ilgas gyvūno buvimas uždarose neventiliuojamose patalpose, padidėjusi oro drėgmė, šėrimas dulkėtu ar net papelijusiu šienu, kreikimas šiaudais, retas gardų valymas, intensyvus fizinis krūvis, dažnas transportavimas ir pan.) išbalansuoja ir sutrikdo natūralius apsauginius mechanizmus, kas sąlygoja kvėpavimo takų susirgimų atsiradimą. Nekeičiant žirgo gyvenimo sąlygų, neužtikrinant kokybiško pašaro ir subalansuoto maistinių medžiagų raciono, pavieniai kvėpavimo sistemos sudirginimai progresuoja, tampa chroniški, plaučiuose atsiranda negrįžtami pakitimai, kai visiškas išgijimas tampa neįmanomas ir galima tik palaikomoji priežiūra.

Gyvūnai, sergantys endokrininės sistemos, medžiagų apykaitos ligomis (Kušingo sindromas, arklių metabolinis sindromas, insulino netoliaravimas, laminitas), beveik visada turi susilpnėjusią imuninę sistemą. Aktyvus metabolizmas sąlygoja greitą ryšį tarp ląstelių arba tarp ląstelių ir organų, o šio ryšio sutrikdymas lemia stipriai uždelstą imuninį atsaką arba net perdėtą atsaką, nes gynybos mechanizmai gauna klaidingą informaciją dėl inertinio metabolizmo.

Genetinės priežasties autoimunines ligas dažniausiai sukelia per kumelės priešpienį kumeliukui neperduoti imunoglobulinai, o tai dažnai turi rimtų padarinių kumeliukui. Tokiems kumeliukams paprastai nustatomas įgyto imuniteto deficitas. Ir, net jei jie išgyvena, lėtinės kvėpavimo takų ligos, lėtinės bakterinės infekcijos, grybelinės ligos gyvūną lydi visą gyvenimą.

Imuninę sistemą silpnina sužalojimai, žaizdos, traumos, operacijos, lėtiniai uždegimai, nes imuninės gynybos ląstelės įtemptai „dirba“ tiek kovodamos su į organizmą patenkančiu patogenu, tiek atlikdamos hemostazę bei gydydamos pažeistus audinius.

Stresas – labai svarbus veiksnys, kai kalbame apie imunitetą. Imuninę sistemą tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai neigiamai veikia fizinis, emocinis (psichologinis) ar oksidacinis stresas. Daugialypiai moksliniai tyrimai rodo, kad išsibalansavęs ir per didelis laisvųjų radikalų kiekis, kuris sukelia oksidacinį stresą (tai oksidacinė žala, kurią sukelia disbalansas tarp laisvųjų radikalų ir kūno antioksidantų), silpnina organizmo imunitetą. Laisvieji radikalai sutrikdo homeostazę, todėl ląstelės tampa pralaidesnės įvairiems mikroorganizmams, virusams, bakterijoms ir grybeliams.

Moksliniais tyrimais jau seniai įrodytas virškinimo ir imuninės sistemų sąryšis. Didžioji dalis imuninės sistemos yra virškinimo sistemoje: žarnyne telkiasi didžiausia imuniteto dalis (apie 70 proc. imuninių ląstelių). Žarnynas yra pagrindinis kanalas tarp išorinės aplinkos ir vidinių organizmo sistemų. Tai pagrindinis kelias, kuriuo su maistu į organizmą bando prasiskverbti patogenai, virusai ir kiti toksinai. Norint, kad imuninė sistema veiktų efektyviai, labai svarbu, kad žarnyno mikrobiota būtų subalansuota. Tai reiškia, kad žarnyne „gerųjų“ bakterijų (probiotikų) turi būti didesnis kiekis nei „blogųjų“. Labai svarbu, kad „gerosioms“ bakterijoms daugintis būtų sudarytos tinkamos sąlygos. Probiotikų maistas yra maistinės skaidulos (prebiotikai) – augalinės kilmės medžiagos, kurios nėra virškinamos, tačiau dalis jų yra fermentuojamos „gerųjų“ bakterijų žarnyne. Iš fermentuojamų žarnyne maistinių skaidulų žarnyno „gerosios“ bakterijos sintetina trumpųjų grandinių riebalų rūgštis, kurios dalyvauja žarnyno imuninės sistemos funkcijos moduliavime: skatina priešuždegiminių citokinų gamybą, žarnyno epitelio regeneraciją, stiprina barjerinę žarnyno funkciją, pasižymi priešuždegiminiu veikimu, padeda reguliuoti žarnyno pH. Esant maistinių skaidulų (prebiotikų) trūkumui mityboje, vietoje, gerųjų“ bakterijų pradeda dominuoti patogeninės, kas sąlygoja žarnyno gleivinės epitelio nykimą bei sutrikdo apsauginę gleivinės funkciją. Dėl šios priežasties toksinai ir mikrobai patenka į sisteminę kraujotaką, o tai sukelia lėtinius uždegimus ir sąlygoja tolimesnius organizmo sutrikimus. Stresas taip pat keičia žarnyno bakterijų balansą, tuo pačiu sutrikdydamas organizmo imuninio atsako reguliavimą. Psichologinio streso metu pakinta žarnyno bakterijų sudėtis ir kiekis, o tai skatina žalingų bakterijų augimą, kurios nedelsiant paveikia imunitetą.

Stipri imuninė sistema užtikrina kiekvieno organizmo atsparumą įvairioms ligoms. O ją įtakoti mes galime! Subalansuota mityba ir sveikata visada eina šalia.