Nuodingiausi žirgui augalai

Laukiniai arkliai instinktyviai neėda nuodingų augalų, tačiau to pasakyti apie naminius žirgus negalima. Auginami nenatūraliomis sąlygomis žirgai šį pojūtį silpnai išvystę arba išimtinais atvejais jo iš viso neįgiję. Žirgai, kurie nuo gimimo auginami nenatūralioje aplinkoje, apsinuodija dažniau nei tie, kurie turi galimybe augti ir ganytis pievose. Nuodingus augalus žirgas gali ėsti iš bado, kai negauna pakankamai pašaro; esant nesubalansuotam racionui ir vitaminų trūkumui, žirgas nuodinguose augaluose gali ieškoti trūkstamų maistinių medžiagų; ankstyvą pavasarį, pasirodžius pirmajai žolei, žirgai gali ėsti viską, kas žalia; pirmą kartą į ganyklas išleisti žirgai nuodingųjų augalų gali priėsti iš smalsumo. Naminių žirgų gerovė ir sveikata priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir aplinkos, pašaro, nuolatinės priežiūros ir šeimininko išmanymo.  

Pievinė žilė (Senecio jacobaea) – astrinių šeimos dvimetis ar daugiametis augalas, užaugantis iki 120 cm aukščio, karpytais lapais, birželio – rugpjūčio mėnesiais žydintis geltonos spalvos žiedais. Pievinė žilė auga pakelėse, grioviuose, krūmynuose. Paprastai žirgai žalios pievinė žilės neėda, nes jiems nėra priimtinas jos skonis. Šis nuodingas augalas į organizmą dažniausiai patenka su šienu ar šienainiu. Toksiški yra grupė junginių, žinomų kaip pirolizidino alkaloidai, kurie negrįžtamai pažeidžia kepenis. Tai lėtai žudantys nuodai, nes jie turi savybę kauptis organizme. Apsinuodijimo pievine žile diagnozavimą apsunkina tai, kad pirmieji apsinuodijimo požymiai pasireiškia po kelių savaičių ar net mėnesių (nebent dideli šio augalo kiekiai suėdami vienu metu). Simptomai: raumenų silpnumas ir drebulys, gelta (pageltusios gleivinės ir akys), padidėjęs jautrumas saulės šviesai, sunkumas ryjant, žiovulys, netipinis sunkus judėjimas, svorio netekimas, viduriavimas, galimas paralyžius ir apakimas.

Asiūklis (Equisetum spp) ir didžialapis šakys (Pteridium aquilinum) yra nuodingi visose vegetacijos stadijose, tiek žali, tiek šiene ar šienainyje. Tiek asiūklis, tiek didžialapis šakys  pavojingi dėl juose randamų enzimų, kurie ardo vitaminą B1. Žirgas turi suėsti nemažą kiekį šių augalų, kad kelių savaičių bėgyje pasirodytų pirmieji apsinuodijimo požymiai. Vitamino B1 (tiamino) trūkumas pasireiškia silpnumu, nekoordinuotais judesiais, raumenų drebuliu, svorio netekimu, skausmingais raumenų spazmais ir galiausiai mirtimi.

Paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum) priklauso grupei augalų, kurie padidina gyvūno jautrumą ultravioletiniams spinduliams. Poveikis  pasireiškia mažai arba nepigmentuosose odos vietose. Aplink akis, burną, rečiau ausis atsiranda pabrinkimai, pūslelės, šlapiuojančios žaizdos, formuojasi opos ir vystosi pūlingi uždegimai. Negydant pasireiškia karščiavimas, gelta (pageltusios gleivinės ir akys), sunkumas ryjant, svorio netekimas.

Europonis kukmedis (Taxus baccata) Lietuvoje buvo plačiai paplitęs ir natūralioje aplinkoje augo iki XIX a. pabaigos. Dabar šis medis auga tik parkuose ir soduose. Tai itin nuodingas augalas – žirgas gali kristi net per kelias minutes nuo nuodų pateikimo į organizmą. Visos europinio kukmedžio dalys yra nuodingos, ypač jaunos šakelės ir spygliai. Augalas sukaupia visą eilę toksinų ir alkaloidų, kuriuos organizmas labai greitai absorbuoja. Pakanka, kad žirgas kukmedžio suėstų tik 0,1 proc. savo kūno masės ir pasekmės bus fatališkos. Gali net nepasireikšti jokie apsinuodijimo simptomai, nes mirtis ištinka labai greitai. Tikimybė išgelbėti kukmedžiu apsinuodijusį žirgą labai maža – viskas priklauso nuo kiekio, kuris pateko į organizmą ir kaip greitai suteikiama pagalba. Nuodingosios medžiagos veikia širdį, sukelia raumenų drebulį, sutrinka kvėpavimas, prasideda hipotermija, žirgą ištinka konvulsijos ir mirtis.

Gilės – tai ąžuolo vaisiai. Tiek gilėse, tiek ąžuolo lapuose ar žievėje yra žirgams yra labai nuodingų taninų, kurie sukelia virškinamojo trakto uždegimą, pažeidžia inkstus ir kepenis. Neprinokusios gilės yra ypač pavojingos, nes jos toksiškesnės. Apsinuodijimo simptomai (apatija, sumažėjęs apetitas, diegliai, vidurių užkietėjimas arba viduriavimas) pasireiškia palaipsniui ir priklauso nuo suėstų gilių kiekio.

Dėmėtoji mauda (Conium maculatum) – daugiametis žolinis augalas, primenantis krapą. Visose augalo dalyse (žieduose, lapuose, stiebuose) yra nuodingų alkaloidų, kurie žaloja atskiras vegetacinės nervų sistemos dalis. Apsinuodijimas dėmėtąja mauda pasireiškia pilvo spazmais, viduriavimu, raumenų traukuliais, sutrikusiu nekoordinuotu judėjimu, išsiplėtusiais vyzdžiais, lėtu silpnu pulsu, sunkiu kvėpavimu. Alkaloidai paralyžiuoja nervų sistemą, kas sukelia raumenų silpnumą ir paralyžių.

Vėdrynas (Ranunculus) – Lietuvoje paplitęs daugiametis žolinis augas, žydintis visą vasarą geltonais žiedais, su iš viršaus blizgančiais penkiais žiedlapiais. Vėdrynai auga apydrėgnėse pievose, ežerų ir pelkių pakraščiuose, pamiškėse. Yra daug vėdrynų rūšių ir visi jie nuodingi. Šie augalai turi protoanemono, kuris stimuliuoja nervų sistemą ir didina eritrocitų bei hemoglobino kiekį kraujyje. Pavojingiausi vėdrynai yra žydėjimo laikotarpiu. Žirgui kontaktuojant su žiedais, aplink burną gali atsirasti cheminių nudegimų, opų ir šlapiuojančių žaizdų. Vėdrynų žiedadulkės gali sukelti alergines reakcijas ir pabloginti dusulingų ar kitų kvėpavimo problemų turinčių žirgų būklę. Žirgas turi suėsti gana didelį vėdrynų kiekį, kad jis sukeltų stiprų apsinuodijimą. Toksinas, kuris sukelia apsinuodijimą, yra lakus aliejinis skystis, kuris džiovinant žolę suyra ir tampa nekenksmingu.

Platanalapis klevas (Acer pseudoplatanus) – įvežtinis medis, kuris gerai prisitaikė prie Lietuvos klimatinių sąlygų ir plinta savaime kaip invazinė rūšis. Lietuvos plačiai paplitusios ir dekoratyvinės šio medžio atmainos (spalvotais, margais lapais, žemaūgiai ir pan.). Apsinuodijimas  platanalapio klevo sėklomis per 24 val. sukelia atipinę miopatiją, kurios pirmieji požymiai yra diegliai. Vėliau atsiranda raumenų skausmas ir drebulys, nenoras judėti, sutrinka kvėpavimas, nereguliarus pulsas, sutrinka ryjimas, žirgas silpsta. Ūmios atipinės miopatijos atveju prognozės labai prastos.

Lubinas (Lupinus) – vienmetis arba daugiametis žolinis savidulkis augalas. Priskaičiuojama apie 150 lubinų rūšių. Kelios iš jų auginamos žaliajai trąšai kaip vertingas pašaras. Lubinuose aptinkama įvairių alkaloidų ir toksinų, kurie kaupiasi sėklose ir sukelia lupinozę.  Nedideli šio augalo kiekiai žirgui paprastai didelės žalos nepadaro ir pašalinus lubinus iš pašaro ar apribojus priėjimą prie šio augalo ganyklose, pavyksta išvengti didelės žalos organizmui. Dideli lubinų kiekiai sukelia ūmų apsinuodijimą, kuris pasireiškia virškinimo sutrikimais, apetito praradimu, sutrikusiu kvėpavimu, raumenų spazmais, nekoordinuotais judesiais, nervų sistemos sutrikimais (apatija, susijaudinimas ar panikos priepuoliai). Nuolatinis lubinų ėdimas sukelia lėtinį apsinuodijimą, kuris pasireiškia laipsniškai besivystančiu viso organizmo išsekimu ir baigiasi koma.

Žliūgė (Stellaria) – Lietuvoje plačiai paplitęs žolinis augalas. Priskaičiuojama apie 90 šio augalo rūšių, mūsų šalyje auga 8. Žliūgės auga krūmuose, miškuose, pamiškėse. Augalas nuodingas tiek žalias, tiek šiene ar šienainyje. Apsinuodijus sutrinka visas judėjimo aparatas (nekoordinuoti judesiai, silpnumas raumenyse ir galinėse kojose), prasideda gausus prakaitavimas, karščiavimas, sutrinka kvėpavimas, gausus viduriavimas ir šlapinimas. Esant ūmiam apsinuodijimui, kai į organizmą patenka dideli žliūgės kiekiai, žirgas guli nejudėdamas. Visiškai pašalinus šį augalą iš pašaro ar apribojus priėjimą prie šio augalo ganyklose, pavyksta išvengti didelės žalos organizmui ir žirgas pasveiksta.

Melsvadumblis (cianobakterija) (Cyanobacteria) – autotrofinės bakterijos, kurios pačios sau pasigamina organines medžiagas fotosintezės būdu. Melsvadumbliais žirgai apsinuodija per užterštas, neplaunamas vandens talpyklas ar gerdami natūraliuose vandens telkiniuose, kuriuose yra melsvadumblių kolonijos. Simptomai: nekoordinuoti judesiai, pasikartojantys aštrūs skausmo priepuoliai, viduriavimas su krauju. Apsinuodijimas cianobakterijomis yra ypač pavojingas ir dažnai baigiasi žirgo mirtimi.

Šaltiniai:
1. Tim Couzens „Homeopathy For Horses“.
2. Keith Allison "A Guide To Plants Poisonous To Horses".
3. Sandra Burger "Horse Owner's Field Guide To Toxic Plants".